3 priežastys kodėl negalima slėpti savo jausmų

Moteris ir jausmai

Ar pastebėjote, kad į klausimą – „Kaip gyveni?“ greičiausiai atsakote – „Gerai“. Ir šis atsakymas tinka visiems gyvenimo atvejams. Atsakome „gerai“, nors viduje jaučiame skausmą, liūdesį. Juk nepriimtina dabar parodyti savo jausmus, tad slepiame juos ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs. Pradėjusi stebėti save pamačiau, kad nors ir tuo metu jaučiuosi ne itin laiminga, bet tik užtenka kažkam paklausti: „Ei kaip gyveni?“
, tiesiog nejučia veide atsiranda plastikinė šypsena ir automatu išpyškinu „gerai“.  Nors būna ir tokių dienų, kad iki to gerai dar ilgas kelias. Taip ir vaidiname jausmus. Vaidiname juk ne kitiems, o sau. Kitam žmogui tikrai mažai įdomu, ką mes jaučiame.

Atsakome „gerai“ ir tada kai laimės tiek, kad rankomis galėtume pasiekti dangų, bet negražu rodyti savo didelį džiaugsmą, juk aplinkiniai žmonės gali pagalvoti, kad mažų mažiausiai kuoktelėjau. Taip ir gyvename slopindami viską ką jaučiame.

Pastaruoju metu, neigiamus jausmus skatina slėpti sparčiai plintanti pozityvizmo kultūra. Juk nedrąsu pasakyti, kad jaučiame pyktį, nusivylimą ar kitus neigiamus jausmus. Nes tuoj galime būti apkaltintos, kad neva nieko negirdėjome apie pozityvaus mąstymo galią. Juk dabar tiesiog „madinga“ visur ir visada jaustis pozityviu, turėti motyvacijos. O jei tik jaučiame, kad nieko nesinori (noras veikti dingsta nuo nuolat slopinamų savo jausmų), gera draugė patars nubėgti į motyvacinį seminarą ir „pasikrauti“.

Mes taip įsitraukėme į šį pozityvizmo žaidimą, kad pamiršome, jog turime ir neigiamus jausmus. Vos išeidamos iš namų užsidedame pozityvistės kaukę ir nešiojame visą dieną. Dedame visas pastangas, kad neigiami jausmai neišlystų į dienos šviesą. Mūsų visuomenėje parodyti neigiamus jausmus yra taip nepriimta, kaip viešoje vietoje nusirengti nuogai.

Tačiau jausmų slopinimas nepareina nepastebėtas. Tai turi gana rimtas pasekmes.

  1. Jeigu nejaučiame savęs, negalime pasirūpinti savo gerove. Kūnas nuolat reaguoja į tam tikras situacijas, jausmus, tačiau mes tiesiog to nepastebime. Nepastebime kaip jaučiasi mūsų kūnas, kokius signalus siunčia. Mes nestebime, kas mums suteikia žvalumo, kas mus vargina. Jei metų metus vengiame žiūrėti į savo jausmus tada jie tiesiog atbunka. Kaip teigia, A. Rebula „…praradusios ryšį su savo kūnu, praradusios vidinį savo pajautimą ir gynybines galias netenkame ryšio su savojo „aš“ pamatu.
  2. Kitų jausmai tampa svarbesni nei mūsų, neleidžiame sau išreikšti savo jausmų. Pradedame gyventi pagal kitų žmonių nuotaikas ir jausmus, nes visą dėmesį sutelkiame į išorę. Dažnai moterys stebi išorines situacijas, kad nuspręstų kaip jaučiasi. Su dideliu atidumu žiūrite kaip reaguos jūsų viršininkas į pateiktą ataskaitą. Ir nuo jo sprendimo priklausys jūsų požiūris į save ir jausmai, kuriuos puoselėsite savo viduje. Jei gausite pastabą, kad per mažai dirbote, greičiausiai ilgai dar kaltinsite save ir žadėsite, kad kitą kartą stengsitės dar labiau. Arba kursite pasiteisinimo istorijas, kas jums neleido pasiekti geresnių rezultatų. Jei viršininkui gera nuotaika ir išgirsite pagyrimą, kad esate visai nebloga darbuotoja, greičiausia leisite sau šiek atsikvėpti.

Net vakare, likusios vienos su savimi nedrįstame pažiūrėti š savo vidų ir pripažinti sau ką iš tikrųjų  jaučiame. Mes tiesiog save apgaudinėjame. Daugelio moterų veidas papuoštas saldžiu šypsniu, tačiau jis slepia visą puokštę tokių jausmų kaip skausmas ar pyktis. Tas ilgai slepiamas pyktis kartasi išsiveržia saugioje namų aplinkoje. Tada jau sukaupto, koncentruoto pykčio dozę gauna vyras ir vaikai. Ir dažnai tiek, kad per mažai nepasirodo. Vėliau kaltiname save, darosi pačiai nuo savęs baisu, kad galite taip audringai pykti.

  1. Ilgai slopinami jausmai niekur nedingsta, jie tiesiog pradeda ardyti jūsų kūną, atsiranda laikini sveikatos sutrikimai. Jei dar nesusimąstome, tada mus aplanko stipresnės ligos.

Viso to priežastys slypi dar vaikystėje. Dažnai tėvai mūsų neišmokė megzti ryšio su savo jausmais, nes tiesiog patys to nežinojo ir nemokėjo. Mergaitės dar vaikystėje mokomos būto atsakingomis už kitų žmonių jausmus. Pavyzdžiui, kaltinamos, kad mama blogai jaučiasi, kai ji neklauso. Nė viena motina sąmoningai neauklėja dukters būti nelaimingai, tačiau iš tikrųjų tik tai ir daro. Ir kai mergaitė užauga, jos viduje gyvena tas piktasis motinos balsas, kuris vis verčia jaustis kaltai, kai kitas žmogus supyksta arba nusimena. Ji jaučia kaltę, kad dėl savo netinkamo elgesio, nes tik dėl jos kitas žmogus nusiminė ar supyko. Moterys prisiima atsakomybę už kito žmogaus jausmus.

Jei pažinote save, greičiausiai klausiate: ką dabar daryti?

Visų pirma turite išsiaiškinti savo norus. Ar gyvenime esate sąžininga su savimi. Vienas iš sunkiausių klausimų atskirti primestus norus ir savo tikruosius. Dažnai mes kitų norus įsivaizduojame kaip svarbius, ieškome būdų juos patenkinti. Galvojame, kad patenkinusios kitų norus jausimės laimingos. Tuo tarpu savo tikruosius troškimus taip giliai paslepiame nuo savęs, kad net pačios neberandame. Dažnai tėvai mergaitei liepiam atsisakyti savo troškimų, būti paklusniai. Užaugusi, ji nesusimąsto, kad gali rinktis.

Tad mylėkime tą mažą mergaitę, kuri vis dar gyvena mumyse. Leiskime jai jausti ir liūdesį, ir pyktį, leiskite jai džiaugtis iš visos širdies. Aišku bus labai sunku tai padaryti, jei visą gyvenimą nuo savęs slėpėme savo jausmus. Tačiau pabadyti verta.

Kaip teigia, A. Rebula „Moteriškumas visų pirma yra jautrus ir drauge stiprus savęs kaip darnios, lytiškos būtybės pajautimas. Kai moteris ką nors išgyvena susitelkusi, stipriai, nuoširdžiai ir nepadrikai, ji atskleidžia savo moteriškumą sau ir pasauliui“. Juk kaip gyvensime darnoje su išoriniu pasauliu, jei negalime gyventi darnoje su pačia savimi.

Kad būtų lengviau atlikti vidinę inventorizaciją žemiau pateiksiu klausimus, į kuriuos atsakydamos pasirinkite vieną iš trijų variantų (daug, pakankamai; per mažai; beveik nėra)

  • Nejaučiu fizinio skausmo, jaučiu kūną kaip organizmą, kuris nepatiria kančios (daug, pakankamai; per mažai; beveik nėra);
  • Palengvėjimas, atsipalaidavimas, išsikrovimas; akimirkos, kai atsipučiu, atidedu visus rūpesčius ir pasijaučiu lengva(daug, pakankamai; per mažai; beveik nėra);
  • Jaučiu energiją, troškimą judėti, raumenų jėgą, akstiną žengti į priekį, jėgų perteklių(daug, pakankamai; per mažai; beveik nėra);
  • Jaučiu, kad esu saugi, jaučiu kaip pasitraukiu į prieglobstį, šilumą, jaučiu minkštumo, švelnumo poreikį; jaučiu, kad atsipalaiduoju ir atsiduodu šiai būsenai (daug, pakankamai; per mažai; beveik nėra);
  • Jaučiu grožį, malonumą puoselėdama savo kūną, puošdamasi, mėgaujuosi savo išvaizdą, patiriu prieglobsčio, kurį suteikiu savo trapiam grožiui, jausmą (daug, pakankamai; per mažai; beveik nėra);
  • Jaučiu pilnatvę, pasisotinimą, malonų sotumą, patenkintą alkį, tai leidžia man su meile, laisvai žiūrėti į maistą (daug, pakankamai; per mažai; beveik nėra);
  • Jaučiu artumą, ryšį (su artimiausiai arba kitais žmonėmis), jis fiziškai man malonus, suteikia žvalumo arba ramina (daug, pakankamai; per mažai; beveik nėra);
  • Laimės suteikiančių juslinių potyrių (drabužiai, kvapai, gėlės, spalvos ir šviesa, vaiskumas, žaluma, vėjas, žemės minkštumas, vandens čiurlenimas, dangus, žvaigždės…)(daug, pakankamai; per mažai; beveik nėra)
  • Jaučiu ryšį su savimi, kai per dieną suvokiu ką jaučiu ir kurioje vietoje (pojūčių lokalizavimas), vidinio savęs pajautimo įvairovę ir jo dažnumą kasdieninėje rutinoje(daug, pakankamai; per mažai; beveik nėra);
  • Mėgaujuosi judėjimu, kai palaimą suteikia raumenų, eisenos, lankstumo ir kūno lengvumo, stiprumo pojūtis(daug, pakankamai; per mažai; beveik nėra).

Jei į daugelį klausimų atsakėte: per mažai arba beveik nėra, tai pats laikas atsigręžti į save ir kurti santykius ne su kitais, o pirmiausia su savimi.

 

Straipsnyje naudota informacija iš knygos A. Rebula. Moteriškumo paslaptys. Mylėti save.  Vilnius, 2015 .

Patiko? Pasidalinkite su draugais!Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Išsakykite savo nuomonę

1 Comment

Add Yours

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *