Išlaisvinkite savo netobulumą

moteris1

Užduokite sau klausimą – ar manote, kad esate tobula? Ir paklausykite, ką protas jums pradės atsakinėti. Greičiausiai jis pradės maištauti ir šūkauti: „Ką, tu tobula, tik nejuokink! Kaip gali būti tobula, jei esi stora, atlėpusiomis ausimis, nuolat viską užmiršti, nuolat klysti, pyksti… Sąrašą galėtum tęsti iki begalybės. Gausi šimtą ir vieną paaiškinimą, kodėl nesi tobula.

Savo trūkumų  sąrašą ilgai rengei ne vienerius metus. Kruopščiai mintyse užrašinėjai ką apie tave pasakė mokykloje, ką išgirdai darbe. Ir ne tik užrašei, bet ir priėmei, jog tokia ir esi. Iki plaukų šaknų galiukų patikėjai tuo.

Aš gyvenau su tuo sąrašu labai ilgai ir vis neužmiršdavau jo papildyti. Atrodydavo, kad mano trūkumų suvestinė yra begalinė ir niekada nesibaigs.  Kol vieną dieną pradėjau galvoti, kad kažkas ne taip – kodėl aš besistengdama įtikti kitiems vis blogiau jaučiuosi? Kodėl darydama tą, ko iš manęs reikalauja aplinkiniai, aš jaučiuosi nelaiminga, o priekaištai vis didėja? Pradėjau jausti, kad elgdamasi pagal kitų norus, aš išduodu save. Ir supratau, kad nuo to labai pavargau…

Prireikė daug metų suprasti, kad aš tiesiog savęs nemylėjau. Tik priimdama save tokią kokia esu ir  puoselėdama meilę sau aš jausiuosi gerai.

Pasauliui nereikia „pritempinėjimo“,  pasauliui reikia tavo unikalumo, su visais trūkumais ir puikiomis savybėmis, būtent tavo unikalaus derinio.  Juk Dievas tave sukūrė tokią unikalią ir į nieką nepanašią ,ne tam, kad gyvenime siektumei patapti kažkuo tik ne savimi. Tai klausimas, kam siekti tapti tuo kuo nesi? E.Kamings rašo „ Būti niekuo kitu, tik savimi, pasaulyje, kuris nuolat stengiasi paversti jus bet kuo, tik ne savimi, reiškia kovoti pačią sunkiausią, kokią tik įmanoma kovą ir niekada nesiliauti kovojus“.

Taigi, stojam į kovą ir pasakome pasauliui, kad esame tobulos! Kaip tau tokia mintis, jei visą savo netobulumą priimtum kaip tobulumą ir pabandytum įsivaizduoti, kad esi tobula. Na bent akimirkai, bent keletui minučių.

Būti tobula, tai reiškia būti tu kuo esi!

Nieko sau, aš tobula – pasakykite sau dabar! Ir kaip skamba? Greičiausiai visai šauniai, bet neįtikinamai.  Pasakyk man, kas nusprendė, kad esi netobula? Ogi niekas kitas tik tu pati. Labai sunku prisiimti už tai atsakomybę, bet jei nori išsilaisvinti iš kaltinimų ir nemeilės sau reiks pripažinti šią karčią tiesą.

Mes gyvename gyvenimą nuolatinėje baimėje, kad tik kas nors nepastebėtų mūsų netobulumo. Mes išmokome save maskuoti ir gerai paslėpti, kad net patys neberandame. Mes nuolat bandome įtikti kitiems, nes galvojame, kad tik tokiu būdu  mus mylės, gerbs. Galvojame, kad gausime daugiau meilės, jei pasirodysime šaunesni, geresni. Spektaklis ir tiek…

Vien mintis, kad galime būti savimi daugeliui iš mūsų sukelia siaubą. Kaip mes gyvensime jei kiti pamatys mūsų trūkumus, kuriuos mes taip kruopščiai maskuojame. Tačiau tik parodžius pasauliui save „nuogą“, be kaukių, mes gausime laisvę.  Todėl pamirškime, kokie mes privalome būti, o būkime tokiais kokie esame.

Mes patys nusprendžiame, kad esame netobulu. Aišku ne be kitų žmonių pagalbos. Kaip ta kitų žmonių pagalba pasireiškia?

  • Mes gimę turbūt net nepagalvojame jog esame netobuli. Kol esame maži, aplinkiniams mes atrodome idealūs. Tačiau šiek tiek paaugus, kažkodėl visi pastebi mūsų trūkumus, juos iškelia į dienos šviesą ir pradeda auklėti. Taip labai moksliškas ir autoritetingas žodis – auklėjimas. Kitaip tariant padarysime iš tavęs tokį kokiu aš noriu tave matyti, o ne toks koks esi. Mus auklėja tėvai, mus auklėja mokykloje, vėliau mes išmokę puikias pamokas ir toliau save auklėjame, ir dar baudžiame. Atsiminkite ar vaikystėje po kokios nors išdaigos sakydavote sau, kad išmoksite būti geresniu. Ir kaip pavyko?
  • Mes gyvename kaltinimo kultūroje, galima sakyti didžiąja dalį dienos tik kaltiname save, kitus ir pirštu badome į vienas kito silpnybes. Save kaltiname, kad netinkamai pasirodėme, negalėjome išlaikyti savo „tobuluolio“ kaukės ir „susimovėme“, „Ką dabar žmonės apie mane pagalvos“? Kitus kaltiname, kad ne tą pasakė, ne taip pasielgė. Kritikuoti yra lengviausia. Tačiau ką mes gauname iš kritikos?  Ar iškoneveikę save jaučiamės gerai, ar išpeikę kitą norime toliau su juo bendrauti? Kaip atrodytų mūsų gyvenimas, jei mažiau kaltintume save ir kitus, ir pripažintume, kad visi klystame ir  mokomės.

Išmokime pripažinti, kad tiek aš, tiek kiti negali išpildyti visų lūkesčių ir nereikia dėl to jaustis nepilnaverčiais. Jei sugebėjome sau įrodyti, kad esame pilni trūkumų, tai dabar išmokite išsilaisvinti ir būti tuo kuo esame. Mumyse nereikia nieko taisyti, mums reikia tiesiog mylėti.

Patiko? Pasidalinkite su draugais!Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Išsakykite savo nuomonę

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *